pusbeprotis

pùsbeprotis, -ė smob. (1) pusiau beprotis: Toks pùsbeprotis yr, sunkiai susišnekėsi Krš. Tas vaikinas y[ra] dykas pùsbeprotis, nėko anam nepasakysi Vvr. Nu ką ten – pùsbepročiai y[ra] tokie KlvrŽ. Ką tokie pùsbepročiai galia padaryti?! Šv.